Centrinio miesto rotušė

(centrinis Gdansko istorinio muziejaus pastatas) – gotikos stiliaus pastatas su Renesanso epochos elementais Ilgosios ir Ilgojo turgaus gatvių sandūroje, dominuojantis virš Karališkojo trakto – reprezentatyviausios Senamiesčio gatvės – panoramos.

Rotušės, kuri visada buvo svarbiausio Gdansko regiono valdžios būstinė, nuo XIV a. vadinamos centriniu miestu, istorija prasideda ankstyvaisiais viduramžiais. Nuo XV a. vidurio ji tapo visos esančios ant Motlavos kranto aglomeracijos valdžios centru. Šią funkciją ji atliko kelis šimtmečius ir šiuo laikotarpiu buvo pagrindiniai jos municipaliniai rūmai.

Nežinoma tiksli pastato pastatymo data. Pagal XVII a. Stephano Grau Gdansko kronikas Rotušė buvo pradėta statyti 1327 m. pavasarį, o baigta – 1336 m. gruodį. Tačiau Gdansko istoriografija nepateikia šaltinio, iš kur paimta ši informacija. XIV a. pirmojoje pusėje Rotušė buvo tariamai nedidelė – vieno aukšto pastatas, pastatytas ant plytų ir medienos griaučių.

Išsaugotoje 1379–1382 m. apskaitos knygoje yra informacijos, kiek pinigų išleista statybinėms medžiagoms ir Rotušės statybos darbams, kuriuos vykdė mūrininkas Heinrichas Ungeradinas. Svarbiausia buvo pastatą perstatyti ir jį padidinti į vakarų pusę.

Vėliau pastatas buvo plečiamas 1454–1457 m. Gdanske 1457 m. lankėsi Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis. Padidintoje ir restauruotoje centrinio miesto rotušėje valdovas karūną, kaip įrodymą, jog Gdanskas laikomas karališku miestu, įtraukė į Gdansko herbą.

Bendra miesto plėtra, miesto savivaldybės išplėtimas 1526 m., vadovaujant Žygimantui I Senajam, vadinamoji Trečioji rikiuotė (pirma buvo – Taryba, antra – Suolas), atstovaujanti pirkliams ir amatų dirbtuvėms, turėjo lemiamą įtaką tam, kad objektas buvo toliau plečiamas. Senų gabaritų pastatas nebegalėjo atlikti nei nuolatinių (jame savo pareigas ėjo burmistras ir posėdžiavo miesto taryba, nuosprendžius skelbė vadinamasis Veto teismas, savo būstinę turėjo burgrafas (lenkų karaliaus atstovas miestui) ir rinkosi vadinamoji Trečioji rikiuotė), nei atsitiktinių funkcijų. Maždaug 1537 m. aplink kiemą, buvusio antpuolio vietoje, buvo pradėtas statyti dviejų perdangų fligelis.

1556 m. spalio 3 d. Rotušėje kilo baisus gaisras. Jo padariniai buvo šalinami kelerius metus. Tada nuspręsta rūmus perstatyti renesanso stiliumi. Iš pradžių 1559–1560 m. buvo padarytas puošnus bokšto šalmas, ant kurio 1561 m. buvo uždėta paauksuota tuometinio Lenkijos valdovo – karaliaus Žygimanto II Augusto – statula. Šalme buvo įtaisyta 14 skambančių varpų, vadinamų karilionu.

Turtėjantys iš prekybos Gdansko miestiečiai siekė pabrėžti miesto poziciją, suteikdami atitinkamą prabangą ir Rotušės interjerui. Jį puošiant XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje dalyvavo Gdansko meno aukso amžiaus kūrėjai: Izaakas van den Blockas, Hansas Fridmanas de Vriesas, Willemas van der Meeras, Antonas Moelleris ir Szymonas Herlė. Darbams vadovavo Antonas van Obberghenas iš Nyderlandų, tuo metu ėjęs miesto statybininko pareigas.

Reprezentatyviausia dalimi tapo antras aukštas. Jame buvo svarbiausios Rotušės salės – Didžioji tarybos salė, taip pat vadinamoji Raudonoji salė, Didžioji veto salė, nuo XIX a. vadinama Baltąja sale. Taip pat fligelyje, prie kurio XVI a. antroje pusėje buvo prijungti du priestatai (šiaurinis ir rytinis), buvo įrengtos gražios patalpos, tarp jų Mažoji tarybos salė (taip pat vadinama Žiemos sale) ir Mažoji veto teismo salė (Židinio salė). Fligelis ir šoniniai priestatai užsidarė į stačiakampį kiemą.

Per Antrąjį Lenkijos padalijimą prūsams užgrobus Gdanską, pasikeitė miesto santvarka. Tai atsispindėjo ir naujoje Rotušės funkcionavimo sistemoje, pvz., buvusioje Miesto biudžeto salėje (Kamlarija) buvo įrengtas burmistro kabinetas.

Vertingo senovės paminklo istorijoje ryškų pėdsaką paliko Antrasis pasaulinis karas. 1945 m. kovo mėnesį gaisras sunaikino bokšto šalmą ir medines perdangas, o mūrai nukentėjo nuo sviedinių ir bombų. Jų išlikę fragmentai buvo taip susilpninti, kad net paprasta audra galėjo tapti katastrofa. Pagal pirminius nustatymus pastato negalima buvo atstatyti, todėl buvo nuspręsta jį išardyti. Vis dėlto jį pavyko išsaugoti.

1946 m. Rotušė pradėta atstatyti. Tai buvo sunkus ir laikomas vienu įžymiausių lenkų pokarinio konservatorinio meno pasiekimu. Po daugybės mūrijimo ir konservavimo darbų 1970 m. balandžio 2 d. atstatyta Rotušė buvo perduota Gdansko miesto Istorijos muziejui, kuris nuo 2000 m. vadinamas Gdansko miesto Istoriniu muziejumi.

Rotušė turėjo atlikti ne tik funkcionalias, bet ir idėjines paskirtis. Pastarųjų ypač daug susikaupė, kuriant jo gražiausią interjerą, kuriame iki šiol išliko Didžioji tarybos salė (Raudonoji salė). Šiame dideliame tapybos ir skulptūros derinyje programos autoriai miesto valdžiai parodė moralės etalonus ir elgesio normas.

Šiuo metu Rotušėje vyksta Gdansko istorijos parodos. Pastatas taip pat atlieka administravimo funkcijas. Per turistinį sezoną (pavasarį–vasarą) galima pakilti į bokšto kraštovaizdžio aikštelę. Nuo jos (maždaug 50 m aukštyje) atsiveria nuostabi Gdansko panorama.

Specifiniam Gdansko klimatui įtakos turi ir varpai. 2000 m. Rotušės bokšte buvo sumontuotas naujas puikus 37 varpų karilionas. Jį pagamino olandas varpų ir karilionų gamintojas Royalis Eijsboutsas iš Asteno. Skambantys Rotušės varpai – miesto įvykių fonas ir jų savotiškas komentatorius.