Gintaro muziejus

Gintaras ypač susijęs su Pabaltijo regionu ir dėl to, kad šiame regione yra daug šios žaliavos klodų. Atsižvelgiant į istorinius ryšius (iki Antrojo pasaulinio karo Vakarų Prūsijos gamtos muziejus Žaliuosiuose vartuose), bet visų pirma į dabartinius veiksmus. Gdanskas pretenduoja į pasaulio gintaro sostinės vardą.

2000 m. vasarį Gdansko prezidentas Pavelas Adamovičius pareiškė, kad miesto valdybos nutarimu buvo sukurtas Gintaro muziejus kaip Gdansko miesto Istorinio muziejaus skyrius. 2006 m. birželio 28 d. naujas Gintaro muziejus buvo iškilmingai atidarytas. Jo sukūrimas – svarbus miesto turistinės strategijos raidos elementas ir svarbus kultūros įvykis.

Laikina Gintaro muziejaus būstinė yra senovinis, unikalus Europos mastu XIV a. gotikos ir renesanso stilių objektas. Kažkada tai buvo esminis viduramžių fortifikacijos elementas. Tai Ilgosios gatvės prievartės kompleksas (dar vadinamas Gdansko barbakanu) senamiestyje, kur susikerta miesto turistinės trasos.

Ilgosios gatvės prievartės architektūra padiktavo esminį ekspozicijos padalijimą. Išskirtos dvi pagrindinės temos. Tai atskiros apžiūros trasos.

I – gintaro ir jo apdirbimo istorija. Norint ją pažinti, reikia apžiūrėti kitus kalėjimo bokšto aukštus, aktyviai įsijungiant į pasakojimą prieš milijonus metų;

II – architektūros mėgėjams plati ir įdomi prievartės istorija pristatyta antrame aukšte vadinamajame kakle ir kankinimų kambario kamerose.

Gintaras – suakmenėję gausiai išsiskiriantys spygliuočių sakai, vadinami Pinus succinifera, t. y. sakinga pušis, prieš maždaug 40 mln. metų. Manoma, kad ji kyla iš kelių rūšių išskiriančių sakus medžių, iš kurių vienas dominavo. Baltijos gintaras – vienas iš daugelio kastinų sakų rūšių pasaulyje.

Istorijos pradžia, kaip ir gintaro vaidmuo kultūroje bei klodų atradimas, kilę iš senų žmogaus istorijoje laikų – akmens epochos. Seniausi gintaro dirbinių radiniai kilę iš viduramžio paleolito (prieš maždaug 300–40 tūkstančių metų). Pirmykštėms gentims jie buvo žaliava, naudojama pirmiausia įvairių papuošalų ir amuletų gamybai.

Gdanskas yra istorinių ir dabartinių gintaro trasų sankryžoje.

Pirma gintaro dirbtuvė Gdanske buvo atidaryta 1477 m. Gintaro amatas suklestėjo XVI, XVII ir XVIII a. Dirbtuvėse pagal turtingų miestiečių, šlėktos, magnatų, dvasininkų, Lenkijos karalių užsakymus buvo gaminama daugybė dirbinių iš gintaro.

Po 300 metų Gdanske iš naujo gimė idėja gaminti ne tik bižuteriją, bet ir ypatingus, didelius daiktus iš gintaro. Gdansko gintaro amatininkų tradicijas randame visų pirma monumentinėse skulptūrose, dekoraciniuose ir naudojamuose daiktuose.

Šiuo metu gintarą dažniausiai matome bižuterijoje. Bižuterijos su gintaru populiarumas ir mada nepertraukiama nuo šeštojo dešimtmečio, jis ir toliau stimuliuoja menininkus ir gamintojus.

Istorinėje ekspozicijoje pristatomas Ilgosios gatvės prievartės atsiradimas ir išplėtimo etapai. Dabar jis susideda iš trijų tarpusavyje susijusių dalių: Kalėjimo bokšto, kaklo su kalėjimo pastatu bei kankinimų kambario. Objektas buvo statomas etapais, o jo dabartinė išvaizda – daugybės perstatymų ir perdarymų rezultatas. Seniausia dalis – bokštas, kuris buvo pradėtas statyti XIV a. viduryje kaip centrinio miesto viduramžių sustiprinimo dalis. XV ir XVI a. Prievartės kompleksas buvo daug kartų keičiamas. Per savo kelių amžių istoriją jis atliko įvairias funkcijas: iš pradžių karines ir komunikacines, vėliau, beveik 300 metų, kalėjimo.