Tvirtovė Vyslos žiotyse

Greta Vesterplatės pusiasalio stovi unikalus fortifikacinio meno senovės paminklas – Vyslos žiočių tvirtovė. Ši vieta strateginiu atžvilgiu buvo svarbi teritorija, iš kurios galima buvo kontroliuoti išplaukiančių iš Gdansko ir įplaukiančių laivų eismą. Buvęs Gdansko uostas buvo ant Motlavos kranto, keletą kilometrų nuo jūros kranto. Tai suteikė Vyslos žiotims svarbos, užstojant Gdanską iš jūros pusės ir apsaugant nuo staigaus miesto ir uosto priešo puolimo. Strateginė šios vietos reikšmė buvo įvertinta labai greitai. Gali būti, kad jau valdant pamarių kunigaikščiams, čia buvo sargybos bokštas.

Tačiau pirmi rašytiniai sargybos bokšto egzistavimą dabartinės tvirtovės vietoje įrodymai mus pasiekia tik iš XIV a. vidurio. Pirmas nuolatinis fortifikacinis statinys atsirado jau Gdanskui išsilaisvinus iš kryžiuočių (1308–1454 m.). 1482 m. buvo pastatytas mūrinis, cilindrinis bokštas, skirtas gynybiniams ir jūros švyturio tikslams. Pats bokštas nepakankamai saugojo, taigi lenkų karo su kryžiuočiais laikotarpiu (1518–1521 m.) aplink švyturį buvo pastatytos medinės aptvaros. Per kitus dešimtmečius daugėjo pavienių gynybos objektų, kurie sudarė Vyslos žiočių fortifikacijos visumą. 1562 m. medinių sustiprinimų aplink bokštą vietoje buvo pastatytas trijų aukštų mūrinis apskritimas su kazematais.

XVI a., ypač jo pabaiga, tai greitos šaunamojo ginklo raidos, patrankų jėgos padidėjimo laikotarpis, o tai reiškia, kad buvo modernizuojama fortifikacijos ir atsirado naujų gynybos sistemų. Gdanske gana anksti suvokta, kad būtina imtis brangių, bet būtinų miesto gynybos tikslams, darbų. XVI a. devintajame dešimtmetyje aplink medinį sustiprinimo apskritimą buvo pastatytas keturių bastionų fortas carré, sukonstruotas pagal naujas italų fortifikacijos taisykles. Suprojektavo jį tikriausiai flamandų fortifikatorius – Antonis van Obberghenas. Forto bastionuose buvo kazematai ir šaunamosios angos, pro kurias galima buvo šaudyti palei mūrus. Artimi laukai buvo apšaudomi iš patrankų, esančių bastionuose. Kazematuose matosi 1586 ir 1587 metų datos, kurios rodo pavienių fortifikacinių objektų pabaigą. Fortą Carré supa vandens griovys, per kurį įvažiavimas į vidų padarytas buvo tvirtovės mūre tarp bastionų.

Įvažiavimą saugojo vartai ir pakeliamasis tiltas. Vartų tunelis padarytas įstrižai įvažiavimo ašies atžvilgiu, siekiant apsaugoti forto vidų nuo sviedinių. Data – 1602 metai – matoma ant forto įėjimo portalo, tai paskutiniai forto darbai.

1624–1626 m. fortui aptverti nuo tiesios atakos pagal italų eksperto Hieronimo Ferrero nurodymus buvo pastatyta vadinamoji rytinė tranšėja. Tai penki žeminiai bastionai, prieš kuriuos buvo iškastas griovys. Tokia pat vakarinė tranšėja buvo ant kito Vyslos kranto, prieš tvirtovę. Abiejų tranšėjų sustiprinimai buvo nuolat plečiami ir papildomi XVIII a.

1657–1658 m. tvirtovės fortifikacija ir miesto gynybos sistema buvo sujungtos į vientisą gynybos sistemą. Napoleono karų laikotarpiu papildomai sustiprinta buvo pati tvirtovė, naujasis uostas ir Vesterplatė. Galutinai karinę reikšmę Vyslos žiočių tvirtovė prarado po Pirmojo pasaulinio karo dėl Gdansko demilitarizacijos. Tarpukariu ji buvo irklavimo klubų bazė.

Šis objektas, kurį karas sunaikino 1945 m., iš dalies buvo rekonstruotas septintajame dešimtmetyje. Kadangi greta prasidėjo pramoninių gamyklų statybos, kurių poveikis buvo kenksmingas, tolesnis objekto atstatymas ir planuota irklavimo klubų bazės adaptacija buvo nutraukti.

Nuo 1974 m. Vyslos žiočių tvirtovė pavaldi Gdansko miesto istoriniam muziejui.